Everestas-2007. Psichai neturi alternatyvu

Taip jau susikloste, kad zhmonija galima, be dideliu derybu su savo sazhine, padalinti i dvi nelygias dalis – tuos kurie lipa i kalnus, ir tuos kurie pirmuju nesupranta. Likusi homo sapiens populiacija yra visai nereikshminga, arba kaip sakoma profesionaliose sferose – nemateriali. Tai arba tie zhmones kurie nezhino kas tai yra kalnai, arba (grynai teorine prielaida) i kalnus nelipa, bet lipanciuosius supranta ir palaiko. Ash ish tu lipanciuju – tokia jau karma. Lipu i kalnus ir tiek. Jei manes kas nors paklaustu, kaip padaryti zhmoniu tarpusavio santykius artimesnius virtualiam idealui, tai... Niekam matyt neidomu, bet vis tiek pasakysiu: reiketu kad antroji zhmonijos dalis nustotu kamantinejus pirmaja, kodel tie lipa i kalnus. Tada pirmieji nesikamuotu bandydami ishaishkinti nepaaishkinamus dalykus.
Lygiai taip pat beviltishkai jauciuos, kai manes klausia – „girdejau sukopei Everesta? Nu, kaip ten buvo?“. Kaip? Chm... Ka ash zhinau. Aukshtai? Shalta? Sunku? Kazhkas panashaus. Kai megini paasihkinti kaip ten buvo zhodzhiais, jautiesi lyg meluotum sau ir kitiems. Yra tokios emocijos, kurioms dar lingvistai nesugalvojo teisingo zhodzhio. Kaip igruusti visa tai ka maciau i zhodini formata? Vartau savo Everesto dienorashti, ir samone vel grazina tai, kas slypi uzh pilku kasdienishku fraziu.

* * *

Ish dienorashcio: 31 kovo, sheshtadienis. Ryta spardhziau Arnoldo kambario duris kol neishverciau ji ish lovos. Reikia shiausht i aerouosta, o jis stovi be kelniu vidury kambario ir trina akis. Derekas atvilko savo du maishus irangos, ish kuriu, itariu, vienas – kojines ir kosmetika.

Arnoldas – musu ekspedicijos lyderis. Originali asmenybe, reikia pasakyti. Visu pirma del savo juoko – jei jam papasakoti anekdota, tai po sekundes apie tai zhinos visa bazine stovykla. Taip krunkti, zhvengti, kriokuoti paspygaujant – reikalingas ypatingas talentas. Bet vis tik jei tai galima vadinti zhmogishku juoku, tai jis – uzhkreciantis.
Arnoldas – olandas, o Olandija – shalis gerokai plokshtesne net uzh Lietuva. Bet vis tik Armoldas visa galva pasinere i alpinizma ir iki shiol visai nenori ishnert. Jis net vede Nepalo sherpa – Maja. Kaip jis pats sako – „pamaciau ja ekspedijoje i Czio-Oju ir pagalvojau – tai vienintele moteris, kuri galetu su manimi kopti i ashtuontukstantininkus! Ir pasipirshau...“ Taip jiedu ir malas kartu po ekspedicijas – Arnoldas uzhsiima kopimo reikalais, Maja gainioja virtuves komanda ir tvarko uki.
Ekspedicija prasideda nuo Katmandu. Kas dazhnai kopia Himalaju virshunes, tam Katmandu – antrieji namai. Tokie keisti namai. Ishvazhiuojant i ekspedicija raukai nosi – cia purvina, gatvese dvokas, lenda ikyrus rikshos ir pan. Grizhtant po kopimo, Katmandu – pirmas civilizacijos centras, kur taves laukia bifshteksas, tekila, dushas, meno vertybes ir technikos progresas.
Iki shiaurines bazines Everesto stovyklos galima nusigauti dviem budais. Galima vazhiuoti mashina ish Katmandu ir kirsti Nepalo-Tibeto siena ties Zhangmu – per tas kelias dienas gausite shiokia-tokia aklimatizacija, nes Katmandu tik 1000 metru auskciau nei okeanas, o Tibeto plato, kuris jau virsh 4000 m, pasieksite pamazhu ir organizmui nebus dideliu siurprizu. Kitas variantas – skristi per Lhasa. Cia jau geriau buti aklimatizuotam. Lhasos geresniuose vieshbuciuose kambariuse stovi deguonies aparatai – pas administratore nusiperki zhetonu ir jais maitini aparata. O aparatas savo ruozhtu maitina papildomu deguonimi nukeipusi organizma.
Mano kompanjonas, Derekas, pasirinko antraji varianta. Ash neatsisakiau – kada dar galesiu pazhiureti I shventaji miesta Lhasa? O Lhasa eme ir nuvyle… Kinai i Tibeta investuoja baisius pinigus, pastate aeruosta, nutiese gelezhinkeli, uzhstate miesta biznio centrais ir supermarketais, Potalos rumus – buvusia Dalai Lamos rezidencija – perdazhe ir ishklojo linoleumu. Ir shtai – jie pasieke tai, ko nesugebejo pasiekti griaudami vienuolynus ir spardydami vienuolius. Tibeto kultura ishtirpo kinu investicijose.

* * *

Ish dienorashcio: 5 balandzhio, ketvirtadienis. Shigaro vieshbutukas. Vakare kambary +13 laipsniu, ryta +10. Derekas visa nakti shalo po dviem antklodem.

Tibetieciu namuose apshildymo nera ish principo. Ir daug ko ten ner. O kas yra – daugiausia visishkai nemalonuus dalykai. Pavyzdzhiui – dulkes, vejas, sausas oras, aukshtis. Ish viso, zhiurint i ta krashta, smegenyse kaista viena mintis – kaip jie cia gyvena?.. Gyvenimas Tibeto atrodo visai neimanomas, bet jie kazhkaip isigudrina. Isigudrina netgi buti kazhkiek laimingi.
Vazhiuodamas ish Lhasos iki bazines stovyklos spoksojau i Tibeto plato dykynes, kuriose reguliariai pasirodydavo gyvuliuku bandos – vaidina kad ganosi. Nieko neapgausit, as ne idiotas ir matau, kad esti tose plynese nera ka. Gal jie akmenis eda? Arba dulkes laizho? Chm. Per visa kelione atsakymo i shia misle taip ir negavau...
Vietiniai gyventojai praustis nemegsta. Nemadingas dalykas shiose geografijose. Ir ash juos beveik palaikau. Ish vienos puses – nelabai yra kuo praustis. Ish kitos puses – pavojinga. Karta nesekmingai nusiprauses gali gauti nuo bronchito iki... Iki gerokai didesniu nemalonumu. Tibete, karta pabuves imi suprasti, visai logishka rankas vadinti „shvariaja“ (deshine) ir „neshvariaja“ (kaire, matyt) – viena valgyti, kita – pasturgali shluostyti.
Kiek akys aprepia – akmenys, vejas, dulkes, shaltis. Ir pradedi suprasti, kodel mazyciame Tibetieciu-Anglu kalbos zhodynelyje autorius parashe: „Tibetieciu kalboje nera tiesioginio ekvivalento zhodzhiui „labas“. Artimiausia fraze – „kur eini“. Cia nera vietos galantishkumui ir etiketui. Cia reikia tiesiog stengtis ishgyventi.

* * *

Ish dienorashcio: 7 balandzhio, sheshtadienis. Shiandien ishkeliavom zhemyn i apgriuvusi vienuolyna atilikti „pudzha“ – ekspedicijos palaiminimo ceremonija. Po visu ritualu vienuolis (jis ten vienas sau gyvena) parode pozhemius, kurie neaishkiu tikslu buvo ishknebineti uolu savartose.

I „pudhza“ paprastai eina visi. Nors tai ir budistines apeigos, bet kalnuose visiems darosi iki lemputes, i kokia bazhnycia vaikshciota namie. Visi darosi ne tiek religingi, kiek prietaringi. Ir pashventintus ryzhius kishenej neshiojas, ir palaiminta raishteli ant kaklo, ir stupa ish deshines puses apeina kaip priklauso, ir maldu veliavas ant palapines pasikabina. Filosofija paprasta – gal dievo ir ner, bet ka gali zhinot... Pasitikejimas savimi, kuris atrode nekirmyjantis penkiais tukstanciais metru zhemiau, pradedant nuo bazines stovyklos ishgaruoja kaip acetonas. Idiotishka fraze „zhmogus – gamtos valdovas“ sugalvojo tikrai ne alpinistai.
Ash pats nelabai zhinau, kaip vertinti visa ta reikala. Ish vienos puses, kai karta vienuolis man pasake – „she tau pashventintu ryzhiu, jei bus lavina, tai mesk tuos ryzhius i lavinos puse ir viskas bus gerai“ – labai norejos nepagarbiai krizent. Jei lavinos akivaizdoje pradeciau raustis kuprinej ieshkodamas tu ryzhiu, tai juos surasciau gal tik pomirtiniam gyvenime. Ish kitos puses, kalbejau karta su Arnoldu – jis tuos dalykus ishmano, jo zhmonos gimineje yra keletas lamu. Sako – nepatikesi, bet lamos dazhnai pranashauja taip, kad paskui stogas vazhiuoja kai viskas ishsipildo. Iki smulkmenu.
Kai tavo mashinoje oro pagalves ir ABS, kisheneje – draudimas, uzh kampo – policijos postas, tai gali prigalvoti aibe racionaliu paaishkinimu viskam kas vyksta aplink. Deja, Himalajuose yra tik tu, tavo baime, lavina ir virve. Ir tada tampa aishku – yra dalyku, kuriu neverta bandyti suprasti. Jie tiesiog yra.

* * *

Ish dienorashcio: 13 balandzhio, penktadienis. Ishkeliavom i C1(1) . Iki virshaus sugaishau 3:20. Su sherpais pastatem keturias palapines. Tapau pirmuoju „indzhi“ shiais metais, kuris uzhsikore ant shiaurinio balno. Visi giria, rodo pirshtais ir sako kad vyras.

„Indzhi“ sherpai vadina baltus zhmones. Kazhkokiu budu i ta kategorija patenka ir kinai, ir japonai, ir korejieciai.
Kaip viskas reliatyvu! Tada man atrode, kad pasiekti Shiaurini Balna (7100 m) – didis dalykas. Kasmet turistine zhmonijos dalis masishkai migruoja i Tibeta su vienu tikslu – uzhsikarti ant Shiaurinio Balno. Ekspedicijos gale ikopti i C1, kuria tada pastatem ant shiaurinio balno su keturiais sherpais, tapo banaliu pasivaikshciojimu. Ir vis del to, ir vis del to... Eversto ekspedicijoje – tai pirmas etapas kuriame prasideda vyrishkas alpinizmas. Uzshidedi apraishas, prisisegi prie batu „kates“, i rankas paimi ledkirti. Pirmas etapas, kuriame krioki nuo deguonies truukumo, nes organizmas negali suvokt, kaip jis turetu dirbt, jei jo nesheri oru padoriai. Pirmas etapas, kurio gale galvoji nedrasia minti – „o gal vis tik imanoma ikopti i shita griozda?“, ir pats ishsigasti savo izhuulumo.
Kelias i C1 toks: ish pradzhiu pedini per visa ABC(2) iki taip vadinamo „kaciu tashko“ – tai vieta, kur nori nenori tenka ropshtis ant ledyno ir todel – uzshisegti „kates“ and batu. Paskui dar gerus pusantro kilometro ledynu iki „virviu tashko“. Cia ledynas statumas nuo kokiu 10° staiga tampa 40°-70°. Todel ekspedicijos pradzioje cia pakabina fiksuotas virves, kad but patogiau ropshtis i virshu, kad kristi butu nelabai toli – vietoj keliu shimtu metru ristumeis tik iki apatinio virves fiksavimo tashko – ne daugiau 40 metru. Sekantis tashkas – „kopecios“. Kazhkada shitoje vietoje buvo didelis plyshys ledyne ir ji iveikti be permestu skersai aliumininiu kopeciu buvo praktishkai neimanoma. Tas kopecias 60-aisiais metais permete kinu ekspedicija, paskui vietoj senu nugarmejusiu i gelmes atsirado naujesnes, shiemet gi plyshys tapo nedidukas, gal pusantro metro, bet kopeciu vis tiek reiketu didesnio komforto sumetimais.
Po ju – paskutiniai 10 metru iki stovyklos, bet patys staciausiai ir labiausiai sekinantys. Kai ant shitos sienos tuzinas alpinistu bando atsikvepuoti po eilinio zhingsnio, rodos kad burys geju vienu metu pasieke orgazma.

* * *

Ish dienorashcio: 16 balandzhio, pirmadienis. Bandau nupaishyti tolimesniu veiksmu plana. Derekas skalbias, Metas susiorganizavo dusha. Mano vakaryksciai skalbiniai dar neatitirpo.

Ko labiausiai truksta ekspedicijoje – minimalaus komforto. Del to komforto kai kurie leidzhiasi i tokias nepateisinamas avantiuras, kaip dushas. Dushas bazineje stovykloje – tokia melyno polietileno, keturiu veju blashkoma budele, kurioje kabo plastmasinis maishas su keturiais litrais ant vyrykles pashildyto vandens. Maisho apacioje itasytas nedidukas shlangas. Tiems avantiuristams, kurie nusprende nusimazgoti nuodeminga kuuna, tenka nuogiems tuptis budeleje ir ish shlango laistyti save. Tie protingi ir atsarguus, kurie nesileidzhia gundomi nezhemishko malonumo aplieti save shiltu vandenuku ir muilu nuimti virshutinius purvo sluoksnius, ima dvokti taip, kad atsibunda nakti nuo savo smarves ir galvoja – matyt jakas i mano miegmaishi pritvojo.
Tiesa sakant, ne vienas ish musu ekspedicijos pagundoms taip ir neatsispyre. Reguliariai kas 2-3 savaites prausesi, slepdamas akis nuo priekaishtingu zhvilgsniu…
Kitas, ne mazhiau nemalonus faktas – butynybe rasti buda „uzhmusthi laika“, nors anot Liuiso Kerolo, „laikas labai nemegsta, kai ji ushmushineja“. Nepatikesit, koki azhiotazha ir emociju audra gali sukelti varzhybos kas nuskins akmeniu coca-cola skardine! Kevinas itempe atminti ir pagamino kinietishkus shachmatus – suorganizavom chempionata. Isigudrinom net golfo turnyra surengti. Sirgaliai, turnyro lentele, isterika, shampanas (padarytas ish coca-cola) – viskas buvo.
Ir vis tik uzhmushinet laika baisiai nemalonu. Bet esi priverstas. Sukopes eilini karta i aklimatizacini zhygi, turi bent pora dienu ilsetis ir kaupti jegas, jei to nedarysi – greit susibaigsi ir kopimas uzhsirauks net kaip reikiant neprasidejes. Ir tas kelias dienas, skirtas atsistatymui, turi kazhkaip pralesti. Kaip tai padaryti, kai kiekviena diena pakirdes ryta matai Everesta prieshais tave? Kai kiekviena nakti jis shviecia baltu ledu tamsoje ir neleidzhia apie nieka kita galvoti. Kai kiekviena veiksma, pojuti, minti ir daikta vertini vienu masteliu – pades ar sutrukdys tai pasiekti virshuune?

* * *

Ish dienorashcio: 22 balandzhio, sekmadienis. Pirma stovykla. Visa nakti snigo. Ishlindau i atvira kosmosa tik apie 9-00.

Kas sunkiausia aukshtuminese ekspedicijose? Ko gero – pastoviai save versti kazhka daryt. Nuolatine prievarta saves priesh save ikyri nepaprastai. Kuo auksciau, tuo valios reikia daugiau. Ypatingai sunku ryta. Temperatura miegmaishyje nors ir nelabai auksta, bet lyginant su palapines speigeliu – atmusha bet koki nora ishlist. Paskui reikia ishsivirti pavalgyti, patirpdyti vandens gerimui, apsirengti, uzhsideti apraishas, susikrauti kuprine, apsiauti batus... Kiekvienas judesys – tai kova, kurioje kauniesi su vishishka apatija.
Sedzhiu pirmoje stovykloje. Pirma faze padaryta – ishlindau ish miegmaishio ir apsivilkau puukuote. Dabar reikia susikaupti ir prisiversti save ishtirpdyti sniego pasistiprinimui. Bukai zhiuriu i puoda, puodas zhiuri i mane. Praeina 15 minuciu. Zhvilgsniu dvikova tesiasi. Ash aishku neishlaikau pirmas – atsiduses griebiu puoda ir grybshteliu sniego tiesiai uzh palapines skliauto. Visa nakti snigo, todel cia pat sniegas visai geras, dar nesutryptas. Vel apmastymai, zhvilgsniu dvikova, abejones. Pagaliau uzhkaiciau primusa ir sniegas eme shnypshdamas keisti savo busena ish kietos i skysta.
Uzh palapines girdzhiu siautejanti veja. Gretimoje palapineje Zhambu Sherpa, zhinau kad jis ten geria sherpishka arbata – tirshta saldzhia pienishka mase praskiesta juoda arbata. Jis visuomet ja geria. Rekiu jam – “ka darom?”. “Vejas didelis, puuga didelis, mano eina ABC!” – shaukia jis atgal. Nu ir velnias su tavim, ash pabandysiu pasiekt C2. “Didelis puuga” – ne paskutinis argumentas, iki pietu puuga gali ir nurimti, o iki C2 beveik visur prakabintos virves, nebaisu.
Vel dvikova – shi karta su batais. Sedzhiu ir galvoju, kaip cia padarius, kad batai atsirastu ant koju. Jegu juos apsiauti ner. Reikia rasti kazhkoki kita buda. 15 minuciu galvojimo rezultato neatneshe. Teko banaliai juos apsiauti.
Pirmi 400 metru virshun irode, kad Zhambu buvo teisus. Vejas pucia toks, kad kvepuoti dar sunkiau – uzhgniauzhia kvapa. Pro shali prasinesha supleshyta palapine. Ne, tiek to, gal ash irgi geriau eisiu namo. Namo?

* * *

Ish dienorashcio: 27 balandzhio, penktadienis. Shiandien sveikatos atzhvilgiu pati nelaimingiausia diena.

Isipjauti pirshta bazinej stovykloj – didele nesekme. Zhaizdos cia negija, antisanitarines salygos greit organizuoja uzhkretima ir visas susijusias pasekmes. Bet pirshtas palygint – niekai.
Paauglystej sugurinta gatveje nosis iki shiol neledzhia normaliai ja naudoti kvepavimui, todel kai reikia didesnio oro srauto naudojuosi burna. Su tokiu originaliu oru kaip Himalajuose, gerkle sudrozhi kaip shvitriniu popierium, neitiketinai greitai. Mano atvejis – klasika. Iki ekspedicijos pabaigos spjaudzhiaus krauju. Klausiu Vasios ka shis likimo zhenklas reishkia. „Plauciai? Ne? Tik gerkle? Tada normalu.“
Karta spazmas kosejant buvo toks, kad luuzho shonkaulis – nesuprantu, ar cia raumenys stipruus, ar shonkauliai silpni. Vel pas Vasia, kaip eksperta aukshtuminej medicinoj. „Shonkaulis luzho? Cia normalu“. Bijau kad jis sekanti karta nepasakytu – „Shalta? Sunku kvepuoti? Mirshti – tai normalu“. Nieko, pakentesim. Svarbiausia bemiegant nesivartyti, nes skausmas pazhadina ir paskui neuzhmigsi taip paprastai.
Pamenu kadaise su Serioga Samoilovu kopem i Marmurine Siena Tian Shanyje. Su mumis ejo vokietis – Seriogos klientas. Tais laikais jis paruupino baisu daikta musu ekspedicijai – sauso maisto koncentratus. Genialus daiktas – uzhlieji viena paka verdanciu vandeniu – gaunas kiaushiniene. Uzhlieji kita – vishciukas su ryzhiais. Viena vakara shturminej stovykloj (6146 m) Serioga varto paketus ir bando nusprest, kuo pasimegauti vakarienei. Nusprendem pasigaminti pupas su czili padazhu. Pasigaminom. Pavalgem. Po pusvalandzio Serioga ishlindo i kosmosa tualeto reikalais. Visa stovykla girdejo Sergeju riamojant nuo deginancio skausmo – tokiame aukshtyje maistas prastai virshkinasi, czili pipirai, taip sakant, praeina praktishkai sveikuteliai visa virshkinimo trakta... Ka tai reishkia praktishkai, supratau tik shiandien – vakar tarpinej stovykloj mus virejas Pemba Sherpa pamaitino ypatingai uzhpipirinta sriubyte. Grishiu – galva nusuksiu.

* * *

Ish dienorashcio: 1 geguzhes, antradienis. Antra stovykla. Visa nakti kamavo galvos skausmas – kazhkur ties kairiu antakiu. Reishkia – dehitratacija. Nakti vejas buvo toks, kad maniau nunesh su visa palapine i Nepala.

Vargais negalais uzhsikoriau iki antros stovyklos. Kelias ish C1 i C2 – ilgiausias ir nuobodzhiausias visame marshrute. Ir gal sunkiausias. Todel kad igimtas godumas neleidzhia shvaistyti brangaus deguonies, o be deguonies 7900 metru aukshtyje net melynas dangus ne taip baisiai shirdi dzhiugina.
Kartis i antra stovykla buvo du pagrindai: 1) norejau kaip reikiant aklimatizuotis 2) mano draugai ish Kazachstano CSKA dviese ir be deguonies ishejo realizuoti zhygdarbio – jie shi sezona pirmieji. Zhinau, ka tai reishkia ir man buvo truputi neramu. Geriau pasedesiu dienele antroje stovykloje, palauksiu. Mazha kas...
Jei manot, kad anekdotas apie ezhiuka, kuris uzhmirsho kvepuot ir numire – juokingas, tai galiu jums pareiksht, kad visai ne. 8000 metru aukshtyje organizmas nelabai supranta, kaip jam ten kvepuot, ir kiek vandens reikia ishgert. Ir neskuba jums apie tai primint. Todel jei pats nepasistengsit prisimint, tai dehitratacija galima gauti gerokai priesh tai, kai jums uzhsinores atsigert.
Ryta pakirdau su skaudancia galva. Visi pozhymiai rode, kad atsigert pamirshau, instinktai irgi ta momenta prazhiopsojo. Vargais negalais prilydzhiau sniego. Pagalvojes kas naudingiau i puoda suverciau proteino kokteili – Dereko reklamuota paskutini mokslo pasiekima. Progresas progresu, bet maishalo skonis buvo bjaurokas. Vis tik prisiverciau ji ishgert, galvodamas apie nauda baltymu lygyje. Po triju sekundzhiu kokteilis vel buvo dubenelyje, bet jau kartu su vakarykshciais makaronais. Teko pagrazhinti sniega uzh palapines ir ishsivirti arbatos. Po to prilydzhiau atsarginio vandens Vasiai su Maksu ir emiau laukti. 10 valandu – ju nera. 11 – nera. 12 – nera. Ryshio irgi nera – jie neturi racijos, tik palydovini telefona, ash neturiu nei to nei to. Susimasciau… Jei jie kazhkokiu budu prashoko mano palapine ir nusileido zhemyn – man nera ka cia veikti. Jei jiems kazhkas atsitiko, reikia eiti ju ieshkot, bet neturiu deguonies ir ryshio – neaishku kur juos rast. Jei liksiu laukti, galu gale irgi susibaigsiu. Reikia leistis. Sunkia shirdim pasiekiau ABC pastoviai grezhiodamasis atgal – ar nepamatysiu dveju tashku ant shlaito? Ne…
Apacioje niekas nieko nezhinojo. Jokiu zhiniu. Emiau ruoshtis sekanciai dienai atgal – aishku kad turim beda. Nezhinau iki kiek uzhsikarsiu po nakties 7900 metru aukstyje, bet apacioj tupet irgi negaliu.
Kita ryta Filas pasake – tavo draugai jau seniai bazinej stovykloj. Stveriau kupra ir nukuuriau zhemyn. BC pasiekiau per rekordini laika – apie 4 valandas. Aleksas Abramovas, kurio stovykla buvo visu rusishkai kalbanciu alpinistu klubu, pasake, kad Filas patieke dezinformacija, kad Vasia su Maksu turejo problemu, kad Vasia apshalo kojas, bet dabar jie abu ABC ir viskas daug mazh gerai – rytoj vakare turetu nusileisti i bazine.
Sutikau juos netoli ledynines morenos, kur takas i ABC daro posuki ir matos gana toli. Maksas svirduliavo, Vasia vos vilko skaudancias kojas. Abu buvo pajuode ir kazhkokie netikri. Su Maksu tyliai apsikabinom. “Ash daugiau taip nebenoriu…” – sukuukciojo Maksas. “Daugiau taip nebedaryk…” – sukuukciojau ash.
Kartais verkti negeda.

* * *

Ish dienorashcio: 9 geguzhes, treciadienis. Prieshstartinis drebuliukas. Nakti praktishkai nemiegojau – nervine itampa ir kankino „neramios kojos“. Ginu nuo saves mintis „kas po to?“. Reikia koncentruotis i kopima.

Su manimi i virshu ruoshiasi Maikas – kinu kilmes amerikietis, naikintuvo pilotu instruktorius. Shypsenos chempionas. Niekuomet nemaciau Maiko suruugusio. Ka ten! Shypsena lyg priklijuota, beje, visai nuoshirdi. Kad ash galeciau taip...
Maikas – gana letas vaikshciotuvas, todel i C1 ishsiruoshia ish pat ryto. Ash galiu sau leisti isheiti po pietu – spesiu nueiti. Neskubedamas renkuosi kuprine. Tai pirmas bandymas kopti i virshune, jei pasiseks – ir krashtutinis. Prietarai neleidzhia sakyti – „paskutinis“. O tai ko gero ir bus „paskutinis“... Ishtraukiu ish palapines savo senucius „La Sportiva“ batus. Shaltas prakaitas ishmusha mane nuo pakaushio iki kulnu – deshinio bato padas atvepes kaip kepures snapelis. Kaip ash to nepastebejau po praeito kopimo??? Ka daryti???
Mintys kaip sprinteriai neshasi galvoje. Kas dar turi 12.5 numerio batus? Ko gero niekas – genetika mane apdovanojo tokiomis slidemis, kad analogus surasti stovykloje sunku. Kita vertus – kas duos savo batus, pats dar neikopes i virshune? Mes gi su Maiku – zhvalgai, pirmoji grupe ish visos ekspedicijos... Staiga zhaibas apshviecia mano samone – Derekas, mano kompanjonas, atpleido ekspedicija, bet jo maishas su iranga vis dar cia. Drebanciomis rankomis stveriu ledkirti ir numushu spynele nuo jo maisho. Traukiu lauk naujintelaicius raudonus „Millet“ batus. 12.5!!! Laime! Atleisk, Derekai. Ash tau nauja spynele nupirksiu.
Tiesa sakant pirmas musu bandymas nepavyko – puuga nuvijo mus atgal jau sekancia diena. Ka gi, blogai. Gerai tai, kad nuvijo nuo C1, jei butume atsitrauke nuo C3, tai galas zhino ar butu like jegu dar vienam bandymui.

* * *

Ish dienorashcio: 15 geguzhes, antradienis. Miegot neteko – per tas kelias valandas gali tik psichishkai atsipalaiduoti. Gerai kad stefanas turi plejeri – klausemes kazhkokiu gotishku grupiu ir „Raimschtain“.

I trecia stovykla paprastai patenki gerokai po pietu – vis tiek isheit i virshune linketina ta pati vakara, apie vidurnakti. Miegoti be deguonies trecioj stovykloj – kvailyste. Miegoti su deguonimi – prabanga. Todel reikia taip apskaiciuot, kad spetum pailset, bet neuzhsiliktum per daug ilgai. Mes ivirtom i palapine C3 stovykloj (8200 m) apie ketvirta valanda. Mes – tai ash ir trys linksmi belgai. Tiksliau pasakius du ish ju linksmi, vienas nebelabai linksmas. Girdejau kaip gretimoj palapinej tris kartus bande pavakarieniauti – visus nesekmingai.
Nors valgyti trecioje stovykloje praktishkai neverta – vis tiek nieko neisisavinsi, bet mes su Stefanu nusprendem kad galima pabandyti sudoroti dviese viena porcija makaronu a la bollognese – eksperimento tvarka.
Po vakarienes prigulem i miegmaishius – susikaupti ir atsipalaiduoti. Iki starto – keturios valandos. Uzhsimaukshlinom deguonies kaukes su puses litro i minute oro srove, kad gyventi butu linksmiau, i ausis isigruudom ausines su muzika, ir turbut atrodem kaip du psichai. Ka jus pagalvotumet, ishvyde du panashius i buusimus drugelius kunus, su kiaules knysle primenanciomis kaukemis, kurie mykia ir ritmishkai purto galvas?
23-00. „Stefai, ka jei mes isheisim bishki anksciau? Visas buurys kopeju susigruus ant marshruto, jei noresim eiti greiciau, tai aplenkt bus sunkoka“. Stefanas mane palaiko. Pradedam nerealiai sudetinga procesa – apsiauti, uzhsideti kuprine, nustatyti deguonies aparata, uzhsisegti kates. Stefanas bando ishtraukti kupra ish palapines ir talentingai nupleshia savo kaukei vozhtuva. Stovi pasimetes visas ir netiki savo akimis – „tai... ash... vadinasi... ka, ir viskas???“. Nedrefuok, sakau, turi ant savo myzhimo butelio lipnios juostos uzhvyniojes? Pabandom pataisyt. Juosta nuo butelio persikrausto ant kaukes – rodos laikosi.
Imti ar neimti ledkirti? Klausimas netrivialus. Papildomi 700 gramu tokiame aukshtyje reishkia labai daug, o marshrutas praktishkai visur „prakabintas“ saugos virve. Bet be ledkircio kazhkaip nesmagu. Galu gale atmetu abejones, vadinu save perdem senamadishku ir nelanksciu – ledkirti palieku stovykloje. Stefas paseka mano pavyzdzhiu.
Jau pirmus shimta metru praeje supratom kad tai buvo fataline klaida – po triju dienu puugos visos virves palaidotos po storu sniego ir firno (3) sluoksniu. Stefas eina pirmas ir bando ta virve ishgauti lauk. Nes baisiai norisi prie jos prisisegti, kad shansai gyvent ilgai ir laimingai padidetu bent truputi. Vienas truktelejimas – dvi minutes kriokimo ir shnopavimo, bandant atgauti harmonija ir biochemini balansa.
Baigiant antra shimta metru virsh C3 Stefano baterijos nusedo – jis mandagiai praleidzhia mane i prieki. Zhvelgiu atgal i C3 puse – virtine shviesos tashku traukia musu link. Vadinasi pabudo lipikai, vejasi. Atsiduses imuosi darbo. Ne visur virve noriai duodasi atkapstoma, kartais kaukdamas ish pykcio ir bejegishkumo dauzhau firna zhumaru (4), kartais spjoves palieku ja miegot po sniegu – pasishviesdamas lempute meginu atspeti kur galima rasti kita jos gala ir melsdamas bodhisatvu man padeti atsargiai ropshciuosi ieshkot uzh ko galima uzhsikabinti. Ech, ledkirtis... Kaip jis man dabar praverstu...
Stefanas atsiliko ir jo zhibintuvelio nebesimato uzh uolu. Shiaurine ketera turetu but nebetoli. Galu gale pasiekiu ja, priesh mane tolumoje menesiena apshviecia Makalu shlaitus. „Stefai!“ – rekiu – „Ash jau ant keteros!“. „Tau gerai“ – supype Stefanas kazhkur apacioj. Gugzhtelejes peciais traukiu toliau.
Yra tokia vieta marshrute – antras laiptelis. Tai tokia uola, vertikaliai stati, kuria apeiti neisheina niekaip. Todel reikia ropshtis negudraujant ir nebandant ieshkot alternatyvu. Tai vieta, kurioje sprendzhiasi likimai, luzhta valia, geris ir blogis isheina kautis i bokso finalini raunda. Tie 15 metru vertikalios sienos mate tiek tragediju, kiek ne vienas psichologijos profesorius ne ish tolo neisivaizduoja. Jau nebetoli nuo jos mano zhibintuvelis ant kaktos eme mirkset. Kas per velnias? Reikia pazhiuret. Sugrubusiomis rankomis nusikabinu ji ir bandau apzhiuret. Gal baterija? Atkrapshtau jo bateriju skyriu ir jos kaip pupos pazhyra zhemyn. Stebuklu sugaunu jas. Bandau sugrust atgal – jos vel pabyra. Shi kart – ilgam. Ir zhemai. Kokius 300 metru ir kokiems 600 metu.
Ka daryti? Apgraibom eiti – beviltishka. Galiu surasti baterijas apacioj zhymiai greiciau nei noretusi. Laukti Stefano? Jis turetu buti nelabai toli. Po 20 minuciu Stefanas surado mane stovinti tamsoje kaip pingvinas. „Turi atsargine lempa?“. „Turiu“ – sako Stefas. Rankos sushalo taip, kad be Stefano pagalbos negaliu nusiimti pirshtiniu. Uzhsidedu atsargines kumshtines, dauzhau rankas ir galvoju, kad be ranku likti butu visai negerai. Kompiuteri maigyti imanoma ir kojomis – maciau tokius fenomenus per TV. O va ledkirti laikyti kojomis nesigaus. Blogai. Truks plysh rankas reikia atgaivinti. Kazhkokiu budu pavyko, bet beda kad kumshtines pirshtines pas mane per storos ir per kietos kad galeciau pilnavertishkai naudotis zhumaru.
Tolimesnis darbas marshrute buvo ishtisine frustracija. Neklausanciomis rankomis, bandai igrusti delna i zhumara. 1-2 metrai kovos su pasislepusia po sniegu virve. Ishrauti pirshtine ish zhumaro, vel igruusti. Pakvepuoti. Pasistengti neisitempti perdaug, nes raumenys atima pernelyg daug deguonies ish kraujo, ir akyse ima temti. Voshies – krisi labai zhemai. Todel jei jau temsta, geriau pats krisk ant keliu ir nosim i prieki. Arciau uolos. Tik ne atgal.
Priesh sniego piramide, jau nebetoli virshunes, atsigrezhiu atgal – visa goveda dykaduoniu, kurie mandagiai leido man krushtis su virve visa marshruta ir ne nemane kazhkuo padet, dabar jau intensyviai lipa ant kulnu, grasina pasinaudoti mano darbo vaisiais ir nepadoriai apeiti finalineje tiesiojoje. “Shuda jums” – galvoju. Atsisuku deguonies reguliatoriu ant 3 litru i minute padalos ir padidinu apsukas. Nepavysit. Sniego piramide – gana stati. Virve palaidota taip giliai, kad ishtraukt nera jokiu shansu. Nieko, nebesikrapshtysiu. Reikia jiems parodyt kas cia virshininkas. Nagais ir dantimis kabinuosi i shlaita, kriokiu ish itampos. 7:42 – ash virshuneje. Apatishkai apzhvelgiu atsiverusia panorama, shpokinycia su Budos statulele, kuria neaishku kas cia atitempe, kruuva sujauktu maldykliniu veliaveliu, pietini klasikini marshruta, kurio shiemet dar netrype zhmogaus kojos, ir kruva kolegu, kurie ishpuute akis shliauzhia virshunes link.
Ishtraukiu ish po puukuotes giliai igruusta fotoaparata. Panorama fotografuoju pats, bet po 30 sekundzhiu rageja rankos. Paprashau priejusio induso kad jis nufotkintu ir mane. Jis ilgai varto fotoaparata, maigo visaip, zhiuri i visas skyles ir galu gale pareishkia kad tai kazhkoks neteisingas aparatas. Piktas atimu ji – palauksiu savo adekvaciu belgu, jie kaip nors susitvarkys.
Stefanas pasirode po kokiu 20 minuciu – puole ant keliu raudodamas buciuoti virshune (per kauke gavos nelabai itikinamai), kelti rankas i dangu ir mykti kazhka ekzaltuoto. Bjornas pasirode dar po 30 minuciu – gerai kad ish viso sukope, tiesa pasakius maniau kad jam bus nekas. Bjornas prasisega striuke, po kuria shviecia balti marshkineliai su uzhrashu “Mardzh, ar ishtekesi uzh manes?” ir ishkilmingai fotografuojasi Lhotses fone.
Po truputi tampa ankshtoka – oras puikus, matosi toli, niekas neskuba lipti zhemyn, virshune ima panasheti i troleibusa Nr.5 puse devyniu ryta.
Laikas eit atgal…

* * *

Ish dienorashcio: 19 geguzhes, sheshtadienis. Su belgais nusiaubem restorana „Rum Doodle“ – mano dozei buvo gana 5 taureliu tekilos, belgams pakako netgi mazhiau. Visi praradom forma.

Vel i civilizacija. Pirmas kepsnys su grybu padazhu, pirma taurele tekilos, internetas ir dushas... Laime trunka pora dienu.
Grizhti ish Himalaju zhymiai sunkiau nei ten nukakti. Tik grizhes pradedi suvokti, kad „cia“ ir „ten“ – du skirtingi pasauliai. Ir blogiausia, kad jau savaite kaip bandau ivazhiuoti i darbus, sheima, iprasta aplinka, kasdienybes rutina, bet vis nesijauciu kad ash visas pilnai grizhau. Kazhkuri mano dalis dar klaidzhioja po ledynus, zhiuri i snieguotas virshunes ir net nesiruoshia kazhka keisti. Tai jauti beveik fizishkai.
Ka gi, teks grizht, ieshkot, bandyt su ja tartis...

 

------------------------------------

 

1) C1 – Camp one (angl.) – pirmoji stovykla

2) ABC – Advanced Base Camp (angl.) – aukshtesnioji bazine stovykla. Tarp bazines stovyklos (BC) ir ABC – 18 kilometru horizontalaus ir 1200 metru vertikalaus skirtumo.

3) Firnas – kietas suledejes sniegas. Dar ne ledas, bet jau ne puukiniai patalai.

4) Toks prietaisas lipti virve aukshtyn

-----------------------------------------------------

Sponsoriai: "Deloitte", "RedFox"

Write a comment (0)

Добавить комментарий